Miršta žmonės, bet ne tie. Miršta tie, kurie tau galimai brangūs ir mieli. Tie, kurie ne – nemiršta, arba miršta paskutiniai. Aš laukiu vieno žmogaus mirties, gal kelių. Labai laukiu jų mirties, negražu gal taip rašyti, bet šitie tekstai ne dėl grožio. Daug kam linkiu mirties ir tai sąžininga, nes ir jūs esate laisvi linkėti mirties man. Tebūnie būna taip: linkėti mirti galima – žudyti nereikia. Nežudom kitų, o tuo pačiu ir savęs, mat jei nužudysi save – negalėsi linkėti mirties žmonėms, kurių nekenti. Įsivaizduok, jie netgi apsidžiaugs. Aišku, mirties iš principo nesinori, bet čia kaip ir nėbėra diskusijos objektas, nediskutuojama. Nors ne, diskutuojama per daug – tam tikrose vietose, kur žmonės apsirengia keistais drabužiais ir veda pamaldas. Bet jiems aš mirties nelinkiu, nes dar kažką priburs. Sąžiningiausia būtų visiems mirti tą pačią dieną, bet čia nesusitarsim, nes a) niekas nenori mirti, b) niekas niekada nesusitars. O galbūt, jei susitarimas įvyks – mirties iš principo nebebus. Šia tema galima irgi pasvajoti. Labai norėčiau, kad šiandien tas žmogus mirtų. Labai. Bet jis nemirs, nes taip veikia gyvenimas, o kai mirs – gal ir aš jau būsiu negyvas, todėl neaktualu, nedomina.

Neseniai mums su vyru nutiko tokia istorija. Atėjome papusryčiauti į kavinę, paprašėm benediktų, sako “benediktų nėra”, sakom “mums tada avocado toast’ą” sako “avocado toast’o irgi nėra”, tada sakome “mums kavos” o mums sako “kavos nėra”. Tada mes sakome “tai gal galite mums vandens”, sako “apgailestaujame, bet vandens irgi šiandien neturime”. Sakom “tai ką turite?”, sako “tai jūs sakykite, ko norite, o mes sakysime, ko neturime”. Mes sakome “norime pavalgyti”, mums sako “valgyti neturime”, tada mes sakom “tai mes išeinam”, mums sako “išėjimo neturime dabar, apgailestaujam”. Tada mes tokie “mes iškviesime policiją”, o jie mums “mes čia neturime ryšio, niekur neprisiskambinsit”, tada aš sakau “aš daugiau neisiu į jūsų kavinę”, o mums sako “čia ne kavinė, čia išvis nieko nėra, apskritai gyvenime nieko nėra, viskas yra jūsų vaizduotės produktas, ir šiuo metu jūsų vaizduotė nėra laisva, išlaisvinkite savo vaizduotę”, o aš sakau “tai ačiū jums už dvasinę pagalbą, galima jus apkabinti?”, bet apkabinti irgi nebuvo ką.

Prasidėjo jobanas ruduo, o tai reiškia, kad jobani vaikai vėl eis į jobanas mokyklas, jobani žmonės vėl sirgs jobanom koronom, nesilaikys jobanų rekomandacijų, nekels jobano BVP ir nekurs jobanos pridėtinės vertės. Jobani paukščiai išskris į jobanus šiltus kraštus, kad nemokėtų už jobaną šildymą kaip kokie jobani žmonės, tarsi jobani vergai dirbdami jobanuose darbuose. Šūdas jobanas nachui. Jobani naujienų portalai vėl rašys jobanas naujienas, vėl jobanos garsenybės televizijoje ir Youtube kalbins vieni kitus, vėl bus jobani skandalai, vėl koks nors jobanas prekės ženklas parašys kokią nors jobaną chuinią, vėl jobani rinkimai, vėl laimės kokie nors dalbajobai, vėl jobanas šaltis, vėl viskas kaip visada, nachui nachui. Vėl rasime naują jobaną užsiėmimą, kad negalvotume apie jobaną mirtį, vėl išeis koks nors zajebys jobanas filmas, vėl jį aptarsime su jobanais draugais ar su savo jobana antra puse. Arba be jobanos antros pusės, bybis žino, kaip ten bus. Šypsomės ir einam į darbą, keliamės šeštą ryte, kad sumokėtume 30 tūkstančių paskolų už daiktus, kurių mums net nereikia.
O KAM IRGI TAIP BŪNA? KAIP JŪSŲ DIENELĖ? Chi chi chi chi chi chi

– Sveikas, Gedai. – Zdarova, Kęstai.
– Nu davai pastumiam, kokie mes abudu faini.
– Davai! Kaip tavo savaitgalis?
– Žiaurus, visiškai žiaurus. Žinai tą jausmą, kai ateini į parduotuvę, nieko nenusiperki ir išeini?
– Jo, jautiesi tada kaip koks vagis.
– Nu grynai, ir dar bijai eiti pro tuos magnetus, nes galvoji, kad supypsės.
– O žinai tą jausmą, kai apsirengi eiti į teatrą, o tavo mergina dar rengiasi, ir sako “tuoj, tikrai spėsim”, o tu supranti, kad į teatrą tik rytoj.
– BLE, TOS MERGOS ŽIAURIAI ILGAI RENGIASI!
– Nesakyk, seneliukai. Gal paskaitom komentarus?
– Easy išvis! “Klausau jūsų podkasto jau metus, žiauriai gerai stumiat, Kęstas ir Gedas, žiauriai juokingai varote, esate geriausi Lietuvoje, nesustokite kurti tokio kontento”
– Ačiū labai už tokius žodžius, realiai dėl tokių komentarų ir darom.
– Žiauriai zjbis išgirst tokius atsiliepimus. Podkastai Lietuvoje – sunkus darbas. Reikia ateiti į kambarį, atsisėsti, kvėpuoti, kalbėti į mikrofoną ir tada viską uploadinti į Youtube, čia žiauru yra.
– Seni, o tau kartais neatrodo, kad čia tiesiog pizdielinimas į mikrofoną be jokios pridėtinės vertės, tiesiog dar vienas niekam nachui nereikalingas pokalbis internete?
– Ble, nu mes gi kuriam kontentą.
– Taigi stumiu, seneliukai, easy. O mus remia lošimai internete “Prapisk tėvų pinigus” – žaiskite atsakingai, bet mums kaip ir pochui.
– Vsio, šaika, davai, gerai pastūmėm.
– Ahahahahaha, ble stumiam.
– Grynai, hahahahahaha.

Jau daugiau nei 30 metų dirbu prie mokslo ir inovacijų. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvau pirmas žmogus, kuris turėjo užsienietišką kasečių grotuvą. Vėliau vienas pirmųjų įsigijau nešiojamą CD plejerį, buvau vienas pirmųjų Bitcoin savininkų Lietuvoje. Aktyviai naudoju Bliutuft prietaisus, be to, investavau į naujas technologijas, kurios padeda skaityti mintis. Mano kompetencija technologijos srityje gana plati, bet šiandien ne apie mane.

Neseniai žurnale “Chicago Science University Technology MDMA” pasirodė įdomus straipsnis apie automatinių durų prekybcentriuose įtaką mūsų sveikatai. Rezultatai, pasakysiu jums, šokiruoja net mane. Pasirodo, kiekvieną kartą, kai žmogus įeina į prekybcentrį, durys ne tik nuskaito jo veiksmus (kas logiška, kitaip durys neatsidarytų), bet taip pat nuskenuoja ir veido bruožus bei pamatuoja nuotaiką (skaityti mano knygą “Veidotyra nuo A iki Z”). Ką tai reiškia? Galime padaryti kuklias, bet šokiruojančias išvadas, jog prekybcentriai kaupia informaciją apie mūsų nuotaiką bei iš mūsų psichologinio portreto sudaro ne tik parduotuvės asortimentą, bet ir dalinasi informacija su korporacijom, kurios jau gali panaudoti šią informaciją labai, labai ne mūsų naudai. Ar esate kada nors pagalvoję, KODĖL REIKIAMŲ PREKIŲ NIEKADA NEBŪNA VIENOJE VIETOJE, O REIKIA PRAEITI PRO VISĄ PARDUOTUVĘ? Tai vadinamas “prekeivio kelias” kuris yra detaliau aprašytas įvairiuose psichologiniuose tyrimuose. Jis turi įtaką mūsų vartojimo kultūrai ir yra padarytas tam, kad parduotuvės stebėjimo kameros nuskaitytų mūsų veido informaciją bei panaudotų mūsų genomą (DNR gabaliukus) savo trans-human tyrimams. Be abejo, didelių prekybcentrių savininkai naudoja ir mūsų DNR likučius, kuriuos paliekame parduotuvėse, kad gyventų amžinai. Šis faktas buvo ne kartą minimas Facebook bei Youtube platformose, bet korporacijos ištrina joms nepalankią informaciją (kas prieštarauja žodžio laisvei, bet ar “ŽMOGAUS TEISĖMS” (kabutėse) tikrai rūpi tokie “NEDIDELI” žmogaus teisių pažeidimai? Atsakymas akivaizdus).
Be abejo, tenka tik apgailestauti dėl susiklosčiusios situacijos bei pakviesti visus, kam rūpi, jungtis į grupes bei boikotuoti prekybcentrius. O YPAČ TUOS, KURIUOSE YRA JUDĖJIMO DETEKTORIAI. Saugokite save ir savo vaikus. O kaip atrodys “technologijų optimizmas” po 30 metų, kai visa informacija apie mus bus korporacijų rankose, sužinosime po 30-ies metų.

Algirdas Ruzas, technologijų apžvalgininkas

Vakar pirmą karta gyvenime nuvariau į veido valymo procedūrą. Atėjau su problema: jau 16 metų (nuo 16-kos) turiu daug spuogų (o man dabar 32). Ant veido turiu virš 9 tūkstančių spuogų. Kai kurie jau pasirodė, kiti dar ne, bet greit pasirodys, dėl to turiu daug kompleksų ir ką veikti vakarais. Turėjau dar kompleksą likti be deguonies, bet neseniai sužinojau, kad čia ne kompleksas, o fiziologija.

Svarbi priešistorė: dėl spuogų jau anksčiau esu buvęs pas dermatologą. Man pasakė, kad reikia keisti mitybą ir gyventi kitaip. Jie tiesiog permetė atsakomybę man, lyg aš 40 metų studijuočiau univere kaip visi tie medikai, kurie studijuoja virš 50 metų kad jiems leistų su vamzdeliu klausyti žmonių širdies. Ir jie dar nori daugiau minimumo gauti. Pfff (čia toks garselis). Žodžiu, grožio salone į mane žiūri ir sako: “Ar visus spuogus norite pašalinti?” Klausiu, kiek vienas spuogas kainuoja. “12 eurų!”, sako. SPUOGAS – 12 EURŲ, o pas mane ant veido jų virš kelių šimtų. Čia beveik visa mėnesio alga, ir net ne mano, o kažkokio žmogaus mėnesinė alga. Žodžiu, pasimečiau, nežinau, ką daryti. Patikrinau banko sąskaitą – ten 80 eurų. Sakau, man šešis spuogus pašalinkite, o likusius pinigus investuokite kažkur, nes man matomai trūksta pinigų. O jie sako, mes pajuokavome, tiesiog padarysim veido valymą už 20 eurų. Aš pradėjau taip juoktis, kad negalėjau sustoti, ir galų gale miriau. Tokia mano istorija.

– O girdėjai apie tą koroną?
– Oi, girdėjau…
– Čia dėl grikių viskas prasidėjo.
– Girdėjau dar, kad tik mongoloidai ta korona serga.
– Tai lietuviai išvis neserga, nes mes Gedimino laikais persirgom.
– Per “Kvieskite daktarą” sakė kažką, tik neprisimenu, kurioje serijoje.
– Svarbu dabar tik gyvūnų neglostyti, girdėjau.
– Dar kažkas sakė, kad jei per Skype su užsieniu kalbėjai, tai gali būti, kad užsikrėtei.
– O man pusbrolis sakė, kad per karantiną geriau į NORFĄ neit.
– Tai apskritai į norfą nereikia eiti, ne tik per karantiną.
– Girdėjau, dar reikia burokėlių injekcijas darytis.
– Nu čia jau nesąmonė, žinok. Dar girdėjau, korona į Lietuvą iš Italijos atvyksta sūrio skylėse…
– Mano pusbrolio žmona persirgo paukščių gripu, tai dabar turi imunitetą koronai.
– Dar bičių peniai labai gerai nuo infekcijos…
– Svarbu, kad mažiau atvykėlių būtų. Ramiai sau gyvenom be šitų koronų, tai va privežė mums…
– Aš išvis dabar jokių spagečių itališkų nebevalgau, tik mūsų lietuviškus makaronus.
– O mes su vyru degtinę geriam. Ne nuo koronos, tiesiog, nes patinka, nuo streso.
– Teisingai, dukart vis tiek nemirsi. Geriau linksmai, su degtine, namie ramiai, o jaunimas dabar ką?
– Oi, jaunimas išvis! Mačiau lauke tie kapišoniniai nešioja tą virusą į kairę ir į dešinę. Jokios kultūros, jokio supratimo, supranti?
– Nesuprantu.
– Būtent! Jokio supratimo. Ką rytoj veiksi?
– O rytoj kelintadienis?
– O koks skirtumas?
– Žinok, jau jokio, pas mus nedarbe dabar vis tiek karantinas.
– Tiksliai, tu gi darbo neturi, tai tau karantinas nedarbe. Geras…
– Nu. Gerai, dėk ragelį.
– Tai mes juk gyvai kalbamės.
– O kodėl aš ragelį laikau?
– Nežinau, keistai čia.
– Jo. Nu, iki.
– Iki.